Teksto dydis:

Vaikai – žmonės, esantys vaikystės fazėje, kuri apima gyvenimo laikotarpį nuo gimimo iki brandos. Teisiniu požiūriu paprastai vaikais laikomi nepilnamečiai, tai yra, asmenys, nesulaukę pilnametystės. Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, pilnametystė ateina sulaukus 18 gimtadienio. Tačiau, priklausomai nuo kultūrinių skirtumų bei tradicijų, vaikystės pabaigos amžius pagal skirtingų šalių įstatymus svyruoja nuo 15 iki 21 metų.

Kasdienėje kalboje žodžiu vaikas gali būti nurodomas asmens santykis su tėvais: kad asmuo yra tėčio ar mamos sūnus arba dukra. Moteriškos lyties vaikai yra mergaitės, vyriškos lyties vaikai – berniukai.

Medicinos sritis, skirta vaikų sveikatai, vadinasi pediatrija. Vaikai nėra tiesiog „maži suaugusieji“: jie nuo suaugusiųjų skiriasi ne tik savo kūno dydžiu, bet ir fiziologiškai. Skiriasi ir ligos bei sveikatos problemos. Vėjaraupiai, rachitas, 3 dienų karštinė, hiperaktyvūs vaikai – tai tik maža dalis specifinių vaikiškomis laikomų sveikatos bėdų, su kuriomis suaugusieji nesusiduria arba susiduria visai kitaip.

Vaiko raida

Vaiko raida skirstoma į kelis etapus:

naujagimis (nuo gimimo iki 28 dienų amžiaus);

kūdikis (nuo 1 mėnesio iki 1 metų);

ankstyvoji vaikystė (1-3 metų, arba „lopšelinuko“ amžius);

žaidimų amžius (3-6 metų, arba „ikimokyklinuko“ amžius);

vidurinioji vaikystė (7-11 metų, arba „pradinuko“ amžius);

paauglystė (12-17 metų).

Kiekvienas vaiko raidos etapas turi savo būdingus bruožus. Dėl besikeičiančių augančio vaiko poreikių tėvai susiduria su auklėjimo sunkumais bei vadinamosiomis krizėmis, kurių būtų galima lengviau išvengti turint žinių apie konkretaus amžiaus tarpsnio vaiko poreikius.

Pasak garsaus psichologijos klasiko, psichoanalitiko Eriko Eriksono (1902-1994), kūdikystėje svarbiausias poreikis yra saugumas. Priklausomai nuo to, kaip šis poreikis patenkinimas, vaikas išmoksta suvokti pasaulį kaip draugišką ir patikimą arba kaip priešišką ir nesaugų.

Tačiau taip pat globėjiškai, kaip su kūdikiu, elgdamiesi su jau paaugusiu ir vaikščioti pradėjusiu vaiku tėvai susiduria su protestu, nes ankstyvojoje vaikystėje saugumo poreikį išstumia autonomiškumo poreikis, kitaip tariant, noras būti savarankiškam. Pirmą kartą susidūrę su tuo, kad vaikas jų neklauso, tėvai kalba apie ištikusią 2 metų krizę. Neužtikrinus galimybės rodyti savarankiškumą – pavyzdžiui, apsirengti, valgyti pačiam, – formuojasi asmenybė, nepasitikinti savimi ir abejojanti savo jėgomis.

Žaidimų amžiuje vaikas mokosi reikšti iniciatyvą, prisiimti atsakomybę, o peržengęs nustatytas ribas ima jausti kaltę. Tėvams svarbu nenustatyti per siaurų ribų ir palikti vietos iniciatyvai reikštis. Auklėjant vaiką draudimais, gąsdinimais bei gėdinimu, rizikuojama, kad sūnų ar dukrą ir suaugusius nuolat lydės kaltė, jie bijos būti atsakingi ir rodyti iniciatyvą.

Mokykliniame amžiuje svarbiausias vaiko poreikis tampa pripažinimas, jo gebėjimų įvertinimas. Jeigu to neįvyksta, nuolat pabrėžiami vaiko trūkumai, jis lyginamas su kitais, sėkmingesniais, formuojasi nevisavertiškumas, kuris lydės ir visą likusį gyvenimą.

Paauglys siekia išsiaiškinti, kas jis yra, savarankiškai atrasti savo tapatybę, neretai maištaudamas ir pabrėžtinai atsiribodamas nuo tėvų. Tėvai gali išgyventi, kad vaikai jų negerbia, neklauso, tačiau reikia suprasti, kad tokie yra šio amžiaus tarpsnio, per kurį įsisavinami ateities gyvenimo vaidmenys, ypatumai.

Vaiko teisės

Vienas pagrindinių vaiko teises reglamentuojančių teisės aktų yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kuri ratifikuota daugumoje pasaulio valstybių. Lietuvos Respublikos Seimas šią konvenciją ratifikavo 1995 m. liepos 3 d.

Konvencijoje nustatomos civilinės, socialinės, ekonominės bei politinės vaikų teisės. Pabrėžiama, kad žmonijos pareiga yra duoti vaikui viską, kas geriausia.

Kiekvienas vaikas nuo gimimo turi teisę į individualumą (turėti vardą ir pavardę), teisę gyventi ir sveikai vystytis, užtikrinant visas tam būtinas sąlygas. Tai apima ir teisę į gyvenamąjį būstą. Įstatymais draudžiami bet kokie eksperimentai su vaikais, galintys pakenkti jų gyvybei ar sveikatai, kankinimai, orumo žeminimas.

Ypatinga vaiko teisė – teisė žinoti savo biologinius tėvus. Siekiamybė yra principas, kad vaikas augtų šeimoje, gyventų su savo tėvais, bendrautų su giminaičiais. Vaikai po skyrybų ar gimę nesusituokusiems tėvams turi tokias pat teises, kaip susituokusių tėvų vaikai, abu tėvai privalo juos išlaikyti bei rūpintis.

Vaikas turi teisę į sveikatą, į poilsį bei laisvalaikį (jam privalo būti užtikrinta galimybė žaisti), į asmeninį gyvenimą bei bendravimą.

Vaikas turi teisę iki pilnametystės gauti aprūpinimą iš tėvų, tačiau tai nereiškia, kad jis turi teisę į tėvų turtą. Vaiko turtas yra atskiras nuo tėvų turto (pavyzdžiui, jeigu senelis anūkui paliko palikimą, tėvai privalo iki jo pilnametystės tvarkyti šį turtą remdamiesi išimtinai vaiko interesais).

Vaikas turi teisę į mokslą, minties, žodžio, religijos, sąžinės laisvę.

Vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai, globėjai ar kiti teisėti atstovai, valstybė.

Tarptautinė vaikų gynimo diena minima birželio 1-ąją. Šią dieną primenama, kad reikia gerbti ir užtikrinti vaikų teises.